žvilgterėti

žvìlgterėti, -ėja (-ia K, NdŽ, KŽ; N), -ėjo, žvil̃gterėti Rtr, KŽ; SD349, H163,182, R234, MŽ, Mž311, Sut, Gmž, M, L, ŠT12, OGLII356, Mš žr. 1 žvilgtelėti: 1. Lygu tit žvìlgteru, tuo pamotėjau J. Į šalį žvilgteru aš ir matau, kas įeina pro duris J. Prajojęs pro šalį nei nežvìlgterėjęs JT452. Žvìlgterė[jo], padabo[jo] i nue[jo] Dglš. Sėdėjo abudu ir šoko, mačiau – vis žvìlgterėju Alz. Nežymiai pro plyšį žvilgterėjusi į kauburiuką visai nusigando J.Paukš. Katinas pasiekė lizdo viršų ir persisvėrė žvilgterėti vidun M.Katil. Kaimynė žvilgteria paskubomis į laišką, pažįsta savo ranką, atsimena laiško turinį ir nusimena J.Sav. Žvilgterėk ant manęs, griešnykai, nes aš esmu tas, kursai tave sutvėriau ir lig pat šio laiko sergu tave ir kavoju P. Jau trumpai žvilgterėk ir ant akmenių aba žemčiūgų SPII216. Teip mi padarė Viešpats dienose, kuriose žvilgterėjo and mane, kad nukeltų hanbą (gėdą) mano tarp žmonių Ch¹Luk1,25. Žvilgterėkig tad, o malonusis Tėve, iž aukšto dangaus ant veido Christaus tavo ir teikis mumus būt susimilstančiu drin jo DP197. Žvilgterėk patsai ant mūsų akia mieloširdystės savo MP117. Bat kad patys tie žvilgterėtų ing save, zotaga išvystų, jog patys to pikta est priežasčia MP66. Žvilgterėk ant mūsų biednųjų, o teikis mumus duoti savo šventą padėjimą PK71. | prk.: Čia girdi tiktai kiek žodžių, bat kad būtumbei žvilgterėjęs ing širdį jo, kurią Ponas Dievas nuveizdėt tuo čėsu teikės MP74. | refl.: O teip žvilgterėkis …, piktas žmogau, kursai sylvartuoji, naikini o spaudi nekaltą MP42. 2. Saulė tik žadės žvìlgterėti, jau visa šeimyna dirbs lig prakaito Pln. Mėnulis taip jautriai žvilgterėjo iš padangių į rašytojo kambarį, kad šis pasijuto tautiško jausmo apsemtas S.Čiurl. \ žvilgterėti; pažvilgterėti